Pažink romus
Lietuvos romų istorija
XVI a. romai jau gyveno LDK teritorijoje. Tikėtina, kad romai į ją atvyko iš Lenkijos ir Baltarusijos.
Ilgą laiką buvo manoma, kad 1501 m. gegužės 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją romams laisvai klajoti LDK žemėse, bet dabar žinoma, kad dokumentas buvo netikras. Nors privilegija ir buvo suklastota, ne visi romai norėjo klajoti, dalis gyveno sėsliai. Bajorų žemėse ir miestuose sėsliai gyvenantys romai užsiimdavo amatais, prekiavo, prižiūrėjo arklius, dirbo žemę ir buvo laikomi savais.
Kaip ir daugelyje kitų valstybių, Lietuvoje romų padėtis buvo reguliuojama įvairiais teisės aktais. Nors Lietuvoje, skirtingai nei kitose Vakarų valstybėse, nebuvo priimta tokių griežtų prieš romus nukreiptų įstatymų , Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai (1566 m.; 1588 m.) įtvirtino bausmę romams už klajojimą – išvarymą iš šalies.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, romai buvo paversti valstybiniais valstiečiais, buvo priimami vis griežtesni įstatymai, draudžiantys jiems klajoti. Didžioji dauguma tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių romų, manoma, tęsė klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimo būdą XIX–XX a. pradžioje.
Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940), žymiausio tarpukario romų kultūros tyrinėtojo Izidoriaus Kisino tvirtinimu, romai buvo „visateisiai piliečiai“, jie turėjo lietuviškus pasus, bet privalėjo gyventi tų valsčių, kur buvo prirašyti, ribose. Prieš romų tradicinę gyvenseną faktiškai nebuvo imtasi jokių administracinių priemonių.
Romų taboras prie Rėkyvos, Peliksas Bugailiškis, apie 1936 m.
Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus nuotr. (www.limis.lt)
Antrasis pasaulinis karas tapo didžiule tragedija Lietuvos romų bendruomenei.
1942 m. nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masiniai romų areštai. Sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją ir Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos deportuota maždaug tūkstantis romų. Kartu su žydais romai buvo naikinami ir Lietuvos teritorijoje. Remiantis oficialiais duomenimis, iš viso nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 500 romų arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Trūkstant detalių duomenų apie klajokliškai gyvenusių romų aukas Holokausto metu, spėjama, kad jų gali būti ir daugiau.
Iš Vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 m. balandžio 5 d. rašto galima suprasti, kad Lietuvos romai buvo laikomi Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Nuo 1943 m. liepos 1 d. pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galimas dalykas, kad šioje stovykloje taip pat buvo įdarbinta Lietuvos romų. Daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Taip pat žinoma, kad Paneriuose (Vilnius) galėjo būti nužudyta iki 100 Lietuvos romų.
Lietuvos romai 1940–1942 m. dalis nuotraukoje esančių asmenų buvo nužudyti Pravieniškėse, dalis kalėjo Vokietijos koncentracijos stovyklose. V. Beinortienės archyvo nuotr.
Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino Sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą.
Sovietmečiu, 1956 m. priėmus privalomą romų sedentarizaciją paskelbusio SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl valkataujančių čigonų įtraukimo į darbą“, romai pradėjo gyventi sėsliai.
Maždaug ketvirtadalis visos bendruomenės apsigyveno 2020 m. panaikintoje Kirtimų gyvenvietėje Vilniuje.
(Informacija paimta iš knygos ,,Romai - skirtingi, bet ne svetimi“)
