Filmai

Siūlome jūsų dėmesiui 2020 m. dokumentinį filmą, „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“, kurį finansavo Kultūros ministerija. Scenarijaus autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė. Filmas sukurtas įgyvendinant Tautinių mažumų istorijos Lietuvoje reprezentavimo 2020-2022 metų veiksmų planą.

Romų bendruomenė Lietuvoje visada kūrė savą kultūrą su savomis taisyklėmis – ir dėl to likusios visuomenės buvo matoma kaip grėsmė.

Karo metais tai peraugo į masinį Lietuvos romų naikinimą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, romai, kaip ir žydai, homoseksualai ir kitos „arijų rasei“ netikusios visuomenės grupės buvo vežami į koncentracijos stovyklas, o jų turtas atimtas.

„Juodasis paukšti, paimk mano laišką. Pranešk kitiems romams, kad esame įkalinti“, – skamba viena iš Aušvico koncentracijos lagerio dainų.

1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją, „paskutinio sprendimo“ dieną Aušvice nužudyti 2,897 romų vyrai, moterys ir vaikai. Daugelis Europos valstybių šią dieną mini kaip romų genocido atminties dieną.

Juos dažnai vadina Vilniaus čigonų taboru, bet taboras – tai savanoriškai susibūrusių ir laisvai klajojančių romų bendrija. Prieš bene 50 metų sovietų valdžia Kirtimuose prie Vilniaus apsistodavusius romus savotiškai įkalino.

Romus priregistravo viename pastate ir paliko tarp dangaus ir žemės – šiandien niekas jiems čia nepriklauso – nei žemė, nei vargani nameliai, ir tuos miesto valdžia imasi griauti. Iš žmonių atėmė jų gyvenimo būdą, bet, regis, nieko nedavė mainais. Šiandien juos kalina nebe griežtas sovietinis režimas, bet nematoma izoliacijos siena yra sunkiai peržengiama iš abiejų pusių.

Filmo režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius – Audrius Lelkaitis. „Iš mūsų žiniasklaidos pranešimų negalėjau susidaryti aiškaus įspūdžio, kas vyksta tabore. Todėl norėjau pats pamatyti ir įsitikinti, kaip gyvena romai. Nesu pasaulio teisuolis ir tikrai neatsakiau į visus klausimus, tačiau įspūdį susidariau. Romų bendruomenė labai apleista ir pati sau padėti negali, degraduoja. Ji yra nustumta į šoną, izoliuota, o iš tikrųjų jai reikia pagalbos. Faktas, kad daugelis romų geriau kalba rusiškai, o ne lietuviškai, byloja, kad jie yra izoliuoti nuo mūsų. Į Angliją nuvažiavę romai greitai adaptuojasi – ir tai yra įrodymas, kad čia jiems trūksta integracijos“, – pasakoja filmo autorius.

Režisierius Saulius Beržinis dokumentiniame filme „Mes, Lietuvos romai…“ laužo visuomenėje įsišaknijusius stereotipus. „Norėjosi filme papasakoti apie šių žmonių gyvenimo būdą, gyvenimo taisykles, iškelti tai, kas yra pozityvu, sulaužyti įsivyravusius stereotipus apie romų bendruomenę“, –yra sakęs režisierius S. Beržinis.

Žiūrovai šį kūrinį turėtų pamatyti visų pirma todėl, kad „išvystų talentingą, gyvybingą, poetišką tautą, kuri gyvena greta ir apie kurią labai mažai žinome“.