Pažink romus
Romų istorija
Romų kilmė ir migracija į Europą
Daug faktų, susijusių su romų istorija, yra ginčytini ir neaiškūs, bet vienas iš nedaugelio faktų, susijusių su romų kilme ir įsikūrimu Europoje, yra jų kilmės šalis Indija. Ilgą laiką buvo manoma, kad romai kilę iš Egipto, bet XIX a., pastebėjus sanskrito ir romų kalbos panašumų, pasitvirtino indiškos romų kilmės hipotezė.
Neaišku, kada ir kodėl romai paliko Indiją. Daug istorikų mano, kad tai nutiko V–VI mūsų eros amžiuje ir buvo susiję su Guptos dinastijos žlugimu bei konfliktais su Indijos visuomene.
X–XI a. romai jau gyvena Bizantijos imperijos teritorijoje, kurią pasiekė per Persiją ir Armėniją. Prieš išsikeldami į Vakarų Europą, Balkanuose romai gyveno kelis šimtmečius.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, romai buvo paversti valstybiniais valstiečiais, buvo priimami vis griežtesni įstatymai, draudžiantys jiems klajoti. Didžioji dauguma tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių romų, manoma, tęsė klajoklišką ar pusiau klajoklišką gyvenimo būdą XIX–XX a. pradžioje.
Didelė romų migracijos banga Vidurio ir Vakarų Europos link prasidėjo Osmanų invazijos į Balkanus laikais. Dokumentuose kartais minima, kad Vakarų Europoje romai atsirado jau XIV a., bet dažniausiai nurodoma, kad tai įvyko XV a. Kad galėtų lengviau pereiti valstybių sienas, Balkanų romai dažnai prisistatydavo esantys kankiniai, išvaryti iš Egipto musulmonų karių už tai, kad yra krikščionys. Dėl to jie gaudavo labdarą (maisto, drabužių) ir dokumentus, leidžiančius jiems laisvai judėti.
Nėra tiksliai žinoma, kada pirmieji romai atkeliavo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). XVI a. pirmos pusės dokumentai leidžia teigti, kaip romai gyveno LDK teritorijoje.

Lovių gamintojai, Serbija, apie 1915 m.
Andrzejaus Grzymałos-Kozłowskio kolekcijos nuotr.
(Romų kultūros muziejus Varšuvoje www.romuzeum.pl)
Romų gyvenimas Europoje - persekiojimas, vergovė, asimiliacija
Ilgainiui į romus Europoje pradėta žiūrėti kaip į keistus žmones. Jie buvo tamsesnės odos spalvos; kalbėjo kalba, kuri skyrėsi nuo daugelio kitų, grindžiamų lotynų kalba; turėjo savo religinę sistemą, paremtą tiek krikščionybe, tiek ir islamu. Be to, katalikų bažnyčia buvo nepatenkinta kai kuria romų veikla, pavyzdžiui, ateities spėjimu.
Jau nuo XIV a. yra įrodymų, kad romai kentėjo nuo prietarų, diskriminacijos ir teisių apribojimų įvairiose Europos šalyse. Prietarai ir diskriminacija buvo įtvirtinti ir oficialiojoje politikoje, ir kasdieniame gyvenime.
Nuo XIV a. antros pusės romai, kurie atvyko į Valakiją ir Moldaviją (dabar didesnė dalis šių teritorijų priklauso Rumunijai), buvo paversti vergais. Vergai romai priklausė kunigaikščiui, vienuolynams ar privatiems asmenims. Vergai buvo laikomi ne piliečiais, o savo ponų nuosavybe.
Portugalijoje XVI a. tūkstančiai romų buvo deportuoti į Braziliją, iš jų buvo atimta pilietybė. XVII a. Danijoje ir Norvegijoje konfiskuodavo visus laivus, kuriais keliaudavo romai. Anglijoje XVI a. karalienė Marija priėmė Egiptiečių aktą, kuriuo romai buvo baudžiami mirties bausme, o XVIII a. iš Britanijos romai buvo gabenami į Karibus kaip vergai. Įstatymus, nukreiptus prieš vergus, priimdavo ir kitos Europos šalys.
Naujus romų persekiojimo būdus išrado Šventosios Romos imperijos imperatorė Marija Teresė. Siekdama visiškos asimiliacijos, 1758 m. ji priėmė keletą nutarimų, kuriais buvo siekiama romus paversti naujaisiais vengrais. Romų vaikai buvo atimti iš savo šeimų ir „įvaikinti“ krikščioniškose šeimose, kad juos būtų galima „tinkamai“ užauginti.

Klajojantys kotliarai (kalderašai), Užkarpatės Rusia, apie 1920 m.,
Andrzejaus Grzymałos-Kozłowskio kolekcijos nuotr.
(Romų kultūros muziejus Varšuvoje www.romuzeum.pl)
XX a. romų gyvenimas mažai pasikeitė net panaikinus vergiją XIX a. viduryje. Nuo tada, kai vergija buvo panaikinta, iki XX a. pradžios vyksta romų migracija, dažniausiai link Vidurio, Vakarų Europos ir Rusijos imperijos. Gana didelės romų grupės tuo metu išvyko į Šiaurės ir Pietų Ameriką, Australiją ir Pietų Afriką.
Bandymai asimiliuoti romų kultūrą, atgrasinti juos nuo tautinių drabužių ir kalbos nepamišti Europoje net praėjus keliems šimtmečiams po pirmųjų prieš romus nukreiptų įstatymų. Pavyzdžiui, Norvegijoje 1907 m. buvo įsteigta „Svanviken“ darbo stovykla. Jos tikslas – apgyvendinti romus ir padėti jiems pamiršti savo klajoklišką gyvenimą bei savo kultūrą, o vėliau – asimiliuoti juos į Norvegijos kultūrą. To buvo siekiama suteikiant būstą, galimybę ūkininkauti, uždraudžiant bendravimą su kitais šeimos nariais, kurių nebūdavo stovykloje. Šeimos buvo išardomos jėga ir 1900–1970 m. maždaug 1500 romų vaikų buvo įkurdinti vaikų globos namuose. Kalbėti romų kalba buvo griežtai draudžiama ir „Svanviken“ stovykloje, ir vaikų namuose.
Toks šimtmečius trukęs neigiamas požiūris, be abejonės, padėjo naciams ir kitiems įtvirtinti išnaudojimo ir žudymo programą visuomenei tam per daug neprieštaraujant.
(Informacija paimta iš knygos ,,Romai - skirtingi, bet ne svetimi“)