Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos išvados

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados

1. Didžiausia atsakomybė dėl romų persekiojimo, deportacijų ir masinio naikinimo tenka nacionalsocialistų okupaciniams režimams Lietuvoje, visų pirma SS ir SD.

2. Lietuvos romai, kurie neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, būdavo priskiriami asocialiems, visuomenei nenaudingiems ir nuo jos izoliuotiems kaip „politiškai nepatikimiems elementams“.

3. Romus areštuodavo, sutelkdavo įkalinimo vietose ir konvojuodavo lietuvių pagalbinė policija.

4. Represijos prieš romus, III Reichui okupavus Lietuvą, prasidėjo po to, kai įvyko masiniai žydų šaudymai. Masiniai areštai prasidėjo 1942 m. vasarą – rudenį. Tačiau Vokietijos pasienio miesteliuose buvo jau ir pirmosiomis karo savaitėmis sušaudytų romų.

5. Deportuojami romai būdavo laikinai patalpinami policijos areštinėse arba kalėjimuose, vėliau išsiunčiami į paskirstymo punktą – Pravieniškių darbo stovyklą. Dar vėliau jie būdavo išvežami darbams į Štuthofo-Buchenvaldo koncentracijos stovyklas ir į Branderburgo lėktuvų gamyklą Vokietijoje, į Prancūzijos Boilingo Faringo ir Versalio stovyklas. Tik karo pabaigoje dalis romų atsidūrė nacių okupuotos Europos masinio naikinimo stovyklose. Iš Lietuvos į Vokietiją ir okupuotą Prancūziją buvo deportuota apie 1000 romų.

6. Romai daugausiai buvo žudomi Pravieniškių stovykloje. Nustatyta, kad vienos akcijos metu buvo sušaudyta apie 50 romų – mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą. Kitos žudynių vietos buvo Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų – Porubankos. Romai buvo žudomi ir Kauno IX forte bei Paneriuose. Iš viso nacių okupacijos metais buvo nužudyta maždaug 500 Lietuvo romų.