Romų genocidas

Nuo 1933 m. Vokietijoje, atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, buvo išplėtota ideologija, apsauganti vokiškąją rasę nuo maišymosi su „nešvariais“ žmonėmis.

1936 m. įkurtas specialus Rasinės higienos tyrimų institutas, kurio direktorius Robertas Ritteris paskelbė, kad romai yra „pirmykštės būtybės“, neturinčios individualumo, istorijos ir kultūros. Jis rekomendavo, kad jiems būtų uždrausta susilaukti palikuonių, ir taip „grynoji rasė“ pamažu būtų apvaloma atsikratant romų. Dar daugiau – buvo uždraustos mišrios santuokos. Romai tapo beteisiais piliečiais, neturinčiais pragyvenimo šaltinių. Jų persekiojimas nuo to laiko tik intensyvėjo. Jau po dvejų metų, 1938-aisiais, Vokietijos romai pradedami deportuoti į koncentracijos stovyklas Dachau, Buchenvalde, Ravensbriuke ir kitur.

Daugybė darbo stovyklų buvo pastatyta Vokietijoje, Austrijoje ir vokiečių okupuotose Vidurio ir Rytų Europos teritorijose. Iš pradžių dauguma jų įsteigtos kaip baudžiamosios darbo stovyklos tik romų vyrams. Vien Austrijos teritorijoje tokių buvo septyniolika. Kai kurios iš šių stovyklų, pavyzdžiui, „Lety“ stovykla Pietų Bohemijoje arba Belžeco kompleksas Lenkijoje, buvo paversti „čigonų stovyklomis“ romų vyrams, moterims ir vaikams. Daug stovyklų uždaryta 1943 m.; jose laikomi žmonės buvo deportuoti į mirties stovyklas, kitas darbo stovyklas arba tiesiog nužudyti vietoje. Stovyklose romams teko sunkiai dirbti. Dėl bado, sunkaus fizinio darbo ir ligų daug jų neišgyveno.

Sisteminis romų žudymas prasidėjo 1941 m. vasarą Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.

1942 m. gruodžio 16 d. Heinrichas Himmleris įsakė deportuoti visus Europoje likusius sintus ir romus į koncentracijos stovyklą. Netrukus po to pasirodė nurodymai su romais elgtis kaip ir su žydais. 1943 m. sausio 29 d. išleistame šio įsakymo įgyvendinimo reglamente buvo nurodyta, kad tremties vieta bus Aušvicas. Tai lėmė, kad Aušvice-Birkenau buvo įkurta „čigonų šeimų stovykla“, vadinama Zigeunerlager. Romų deportacija, prasidėjusi 1943 m. vasarį, tęsėsi iki 1944 m. liepos. Įkalinti nacių pareigūnų, romai patyrė smurtą, prievartą, kankinimus ir žiaurius medicininius eksperimentus.

Romų šeimų lageris egzistavo 17 mėnesių. Manoma, kad stovykloje buvo įkalinta apie 23 tūkst. romų vyrų, moterų ir vaikų. Joje buvo užregistruota apie 21 tūkst. žmonių (tarp jų daugiau nei 370 vaikų, kurie, kaip manoma, ten gimė). Mokslininkai mano, kad Aušvice gali būti nužudyta nuo 19 iki 23 tūkst. romų.

1944 m. naktį iš gegužės 15-osios į 16-ąją Aušvice romai pasipriešino vokiečiams, ketinusiems sunaikinti romų šeimų lageryje kalinamus maždaug 6500 žmonių. Todėl gegužės 16-oji minima kaip romų pasipriešinimo diena.

Deja, bet savo planus vokiečiai įgyvendino 1944 m. rugpjūčio 2 d. – nužudyti likę 2897 romai. Šią dieną minima Tarptautinė romų genocido diena.

Romai buvo persekiojami priklausomai nuo konkrečios situacijos skirtingose šalyse. Nacių okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose su romais buvo elgiamasi kaip su žydais ir komunistais. Baltijos šalyse itin aktyviai veikė mobilūs nacių naikinimo būriai, žudę romus vietoje. Aktyvios romų naikinimo priemonės buvo taikomos Jugoslavijoje, čia žuvo apie 90 tūkst. romų. Romai iš Prancūzijos (kaip ir romai iš Liuksemburgo, Belgijos ir Nyderlandų) buvo siunčiami į darbo ir koncentracijos stovyklas Vokietijoje, maždaug 16–18 tūkst. jų žuvo. Italijoje vykdant prieš romus nukreiptą politiką jie buvo sulaikomi, dauguma jų siunčiami į darbo ir naikinimo stovyklas. Toks pats likimas ištiko ir Vengrijos romus, o romai Slovakijoje buvo varomi į darbo brigadas, tremiami ir žudomi slovakų tautiečių. Lenkijos romai buvo apgyvendinti šalies getuose, vėliau deportuoti į darbo ir naikinimo stovyklas, kur 25 tūkst. arba daugiau nei 60 proc. jų žuvo.

Nėra duomenų, kiek tiksliai buvo nužudyta romų Antrojo pasaulinio karo metais, galėjo būti 220 000–1 000 000 romų tautybės aukų.

Antrasis pasaulinis karas tapo didžiule tragedija Lietuvos romų bendruomenei.

1942 m. nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masiniai romų areštai. Sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją ir Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos deportuota maždaug tūkstantis romų. Kartu su žydais romai buvo naikinami ir Lietuvos teritorijoje.

Remiantis oficialiais duomenimis, iš viso nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 500 romų arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Trūkstant detalių duomenų apie klajokliškai gyvenusių romų aukas Holokausto metu, spėjama, kad jų gali būti ir daugiau.

Iš Vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 m. balandžio 5 d. rašto galima suprasti, kad Lietuvos romai buvo laikomi Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Nuo 1943 m. liepos 1 d. pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galimas dalykas, kad šioje stovykloje taip pat buvo įdarbinta Lietuvos romų. Daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Taip pat žinoma, kad Paneriuose (Vilnius) galėjo būti nužudyta iki 100 Lietuvos romų.