Kirill Kozhanov
/ Södertörno universitetas, Stokholmas
Pirmas Lietuvos romų kalbos žodynėlis buvo išleistas 1830 metais Teodoro Narbuto monografijoje (Narbutt 1830). Teodoras Narbutas (lenk. Teodor Narbutt, 1784–1864), Lietuvoje geriau žinomas kaip „Lietuvių tautos istorijos“ (lenk. „Dzieje narodu litewskiego“) autorius, buvo istorikas, archeologas ir inžinierius. Atsakydamas į I. Danilovičiaus pilną negatyvių stereotipų knygą (Danilowicz 1824), Narbutas bandė parodyti romus iš kitos perspektyvos, kartais juos romantizuodamas. Žodynėlį, pasak jo, surinko iš Lietuvos romų, tačiau tai buvo ne visai tiesa. Žodyne sumaišyti duomenys iš kelių šaltinių: dalis žodžių ir daina neabejotinai priklauso šiaurės rytų romų kalbos tarmėms ir gali būti identifikuota kaip Lietuvos romų (litóvska romá) tarmė, bet dalis žodžių yra nukopijuoti iš Danilovičiaus knygos.
Kiti Lietuvos romų kalbos tarmės šaltiniai atsiranda tik XIX amžiaus pabaigoje: M. Davainis-Silvestraitis (lenk. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, 1849–1919) publikuoja jo surinktą trumpą žodynėlį (Dowojno-Sylwestrowicz 1889), o po kelių metų panašaus dydžio žodyną, surinktą bendraujant su pačiais romais prie Šiaulių, išleidžia A. Pogodinas (Погодин 1902).
Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje romų kalbą studijavo Izidorius Kisinas (1904–1958). Jis parašė keletą trumpių straipsnių, plg., (Kisinas 1928, 1935). Kartu su A. Saliu buvo parašytas straipsnis „Lietuviškajai enciklopedijai“, taip pat išleistas atskirai (Salys, Kisinas 1936). Šie tekstai turi tik labai bendrą apžvalgą ir pateikia keletą pavydžių.
Keletas žodžių ir frazių litóvska romá tarme yra publikuota N. B. Jopsonso straipsnyje (1939). Anglas išsamiai aprašė aplinkybes, kuriomis jis sutiko romių grupę ir užrašė keletą frazių. Žodžių užrašymas nėra tobulas, bet
gana tikslus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pasirodė keletas leidinių apie romų istoriją ir kultūrą Lietuvoje (Vaitiekus (sud.) 1998; Toleikis (sud.) 2001). Trumpas žodžių sąrašas buvo paruoštas R. Bogdanovič ir publikuotas 2001 m. Panevėžyje buvo išleista romų kalbos abėcėlė su trumpais tekstais (Bagdonavičienė, Prosniakova 2003). Taip pat Panevėžyje buvo išleista V. Beinortienės knyga (2011), kurioje parengtas ne tik Lietuvos romų kalbos tarmės gramatikos aprašymas bei lietuvių–romų ir romų–lietuvių žodynas, taip pat verstų į romų kalbą tekstų rinkinys.
Tik XXI a. pradžioje profesionalūs kalbininkai susidomėjo Lietuvos romų kalbos tarme. Medžiaga įvairiomis romų kalbos tarmėmis buvo renkam pagal specialiai sudarytą klausimyną Romų morfosintaktinių duomenų bazės projekto rėmuose (The Romani Morpho-Syntax Database, http://romani.humanities.manchester.ac.uk/rms/). Įrašai su šiuo klausimyno pagalba
Lietuvoje buvo padaryti Antono Tenserio ir vėliau tapo jo paties parašytos Lietuvos romų (litóvska romá) tarmės gramatinės apžvalgos pagrindu (Tenser 2005). Tas pats klausimynas buvo panaudotas vėliau Helsinkio Universiteto projektui apie Suomijos romų ir kitų šiaurės romų kalbos tarmes – planuojama, kad šie įrašai bus panaudoti kuriant romų kalbos tarmių atlasą.
Nors per pastaruosius metus atsirado nemažai mokslinės medžiagos apie litóvska romá tarmę, visa tai buvo vertimai iš kitų kalbų. Pasakojimai, surinkti šio projekto rėmuose, tikriausiai yra pirmieji sakytinės litóvska romá tarmės įrašai. Jų archyvavimas svarbus ne tik Lietuvos romų kultūros ir kalbos išsaugojimui, bet ir tyrimams ateityje.
Informacija paimta iš knygos: „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“