Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose romų persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Vakarų Europoje gyvenę romai dažniausiai atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Balkanų šalyse ir Sovietų Sąjungos Respublikose juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.
Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Didžiausia romų masinio naikinimo vieta buvo Aušvico koncentracijos stovykla. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Stovyklose su romais buvo atliekami žiaurūs medicininiai eksperimentai, priverstinė sterilizacija.
Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo laikoma Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Ši data minima kaip tarptautinė romų genocido diena.
Skaičiuojama, jog iš 947,500 Europoje prieš karą gyvenusių romų 1939-1945 m. nužudyta 250 000-500 000 asmenų. Žymūs Holokausto tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui Holokausto metu.
Antrasis pasaulinis karas ir jo metu vykęs romų genocidas padarė didelę žalą Lietuvoje gyvenusiems romams ir paliko skaudžius pėdsakus jų atmintyje. 1942 m. nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjus masiniams romų areštams, sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos darbams buvo deportuota maždaug tūkstantis romų, dauguma jų grįžo atgal į Lietuvą.
Romai buvo žudomi ir Lietuvos teritorijoje. Daugiausiai romų buvo sušaudyta Pravieniškėse, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone. Dokumentuose rasta įrodymų, kad Vilniuje, Kirtimų vietovėje buvo sunaikintas romų taboras, tikslus žuvusiųjų skaičius nenurodytas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta ne mažiau 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Žinoma, kad naciai sušaudydavo klajojančių romų šeimas tiesiog sutikę kelyje, tačiau tai nebuvo nurodoma pranešimuose ir dokumentuose, todėl spėjama, jog šis skaičius gali būti ir didesnis.
Lietuvos romų visuomeninės organizacijos kasmet organizuoja rugpjūčio 2 d. romų genocido aukų minėjimą. Nuo 2019 m. ši data oficialiai įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados
1. Didžiausia atsakomybė dėl romų persekiojimo, deportacijų ir masinio naikinimo tenka nacionalsocialistų okupaciniams režimams Lietuvoje, visų pirma SS ir SD.
2. Lietuvos romai, kurie neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, būdavo priskiriami asocialiems, visuomenei nenaudingiems ir nuo jos izoliuotiems kaip „politiškai nepatikimiems elementams“.
3. Romus areštuodavo, sutelkdavo įkalinimo vietose ir konvojuodavo lietuvių pagalbinė policija.
4. Represijos prieš romus, III Reichui okupavus Lietuvą, prasidėjo po to, kai įvyko masiniai žydų šaudymai. Masiniai areštai prasidėjo 1942 m. vasarą – rudenį. Tačiau Vokietijos pasienio miesteliuose buvo jau ir pirmosiomis karo savaitėmis sušaudytų romų.
5. Deportuojami romai būdavo laikinai patalpinami policijos areštinėse arba kalėjimuose, vėliau išsiunčiami į paskirstymo punktą – Pravieniškių darbo stovyklą. Dar vėliau jie būdavo išvežami darbams į Štuthofo-Buchenvaldo koncentracijos stovyklas ir į Branderburgo lėktuvų gamyklą Vokietijoje, į Prancūzijos Boilingo Faringo ir Versalio stovyklas. Tik karo pabaigoje dalis romų atsidūrė nacių okupuotos Europos masinio naikinimo stovyklose. Iš Lietuvos į Vokietiją ir okupuotą Prancūziją buvo deportuota apie 1000 romų.
6. Romai daugausiai buvo žudomi Pravieniškių stovykloje. Nustatyta, kad vienos akcijos metu buvo sušaudyta apie 50 romų – mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą. Kitos žudynių vietos buvo Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų – Porubankos. Romai buvo žudomi ir Kauno IX forte bei Paneriuose. Iš viso nacių okupacijos metais buvo nužudyta maždaug 500 Lietuvo romų.
„ATMINIMO AKMENYS“ ROMŲ GENOCIDUI ATMINTI
J. Tilvyčio g. 1 įmontavus keturis „Atminimo akmenis“, Panevėžys prisijungė prie didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi. Šios lentelės grindinyje tapo pirmuoju monumentu Lietuvoje, įprasminančiu romų bendruomenės tragediją.
„Atminimo akmenys“ mieste įamžino panevėžietes Oną Matuzevičienę-Bagdonavičiūtę, Anastaziją Jablonskienę-Bagdonavičiūtę, Zosę Matuzevičiūtę, Oną Grachauskienę-Bagdonavičiūtę. Jie taip pat simboliškai primins apie visus romus, kankintus ar nužudytus holokausto metu.
Per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, nacių buvo persekiojami dėl rasistinių paskatų – išžudyta šimtai tūkstančių romų, kurių protėvių kartų kartos gyveno Europoje. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Manoma, kad šalyje nužudyta ne mažiau kaip 500 romų kilmės asmenų (tai sudarė trečdalį bendruomenės). Nacių okupacijos pabaigoje žmonės buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją – deportuota apie 1000 romų.
1944 m. rugpjūčio 2 d. Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, buvo sunaikintas romų (čigonų) lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Pažymint šią tragišką dieną, kasmet pradėta minėti Tarptautinė romų genocido aukų atminimo diena.
„Atminimo akmenys“ įrengti šioms panevežietėms atminti:
Ona Grachauskienė-Bagdonavičiūtė (1905–1988)
Ona Bagdonavičiūtė gimė Rokiškio rajone, gyveno Panevėžyje. Ištekėjusi už Adomo Matuzevičiaus, iki Antrojo pasaulinio karo susilaukė 6 vaikų.
Jos vyras žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje, iš vaikų gyvas liko tik sūnus Motiejus Matuzevičius (g. 1936). Kaip rašoma archyviniuose dokumentuose, koncentracijos stovykloje Ona laukėsi ir dirbo „prie statybos darbų“.
Išlaisvinta likus 2 mėnesiams iki gimdymo, ji pėstute parėjo į savo miestą – Panevėžį – ir apsigyveno Klaipėdos gatvėje. Vėliau ištekėjo už Leono Kasperavičiaus, su juo susilaukė 4 vaikų.
Zosė Matuzevičiūtė (1934–2005)
Zosė Matuzevičiūtė kartu su vyru Adomu, senele, motina Ona ir abiem broliais kalėjo nacių koncentracijos stovyklose. Senelė ir motina sušaudytos Pravieniškėse. Taip pat nužudyti Zosės brolis Povilas, penki kito brolio, kurio vardo artimieji nebepamena, vaikai.
1943–1945 metais Zosė kalėjo Pravieniškių ir Nacveilerio koncentracijos stovyklose. Grįžusi į Lietuvą gyveno Panevėžyje. Kartu su vyru A. Jablonskiu užaugino 8 vaikus.
Ona Grachauskienė-Bagdonavičiūtė (1923–2000)
Kartu su tėvais, seserimi Vanda ir dviem broliais Ona Grachauskienė-Bagdonavičiūtė buvo išvežta priverstiniams į kelias koncentracijos stovyklas. Jose mirė sesuo, brolis ir kito brolio šeima – žmona ir trys maži vaikai.
Gyva liko tik Ona Grachauskienė-Bagdonavičiūtė. Į koncentracijos stovyklą buvo patekęs ir Onos sūnus Špako. Remiantis pasakojimais, kartu su kitais mažamečiais jis buvo nuvarytas į daržinę ir sudegintas.
Koncentracijos stovykloje Ona slaugė sužeistuosius, vokiečių šeimoje dirbo namų ruošos darbus. Grįžusi iš Vokietijos, apsigyveno Panevėžyje. Po karo su vyru užaugino 17 vaikų.
Artimieji Anastaziją vadino Flamia arba liepsna, ugnimi. Tokį vardą Anastaziją gavo dėl aštraus ir griežto charakterio.
1943 metų sausį A. Jablonskienė-Bagdonavičiūtė išvežta į Pravieniškių koncentracijos stovyklą, kur kovo mėnesį buvo nužudyta. Pagal anūkės Zofijos Sinkevičienės pasakojimą, tuo metu A. Jablonskienė-Bagdonavičiūtė buvo silpnos sveikatos, tad atėjus pavasariui ją sušaudė kartu su kitais senyvo amžiaus žmonėmis ir vaikais.
Pravieniškių koncentracijos stovykloje ji kalėjo kartu su anūkais Jonu, Aleksu, Zofija, Niuša, dukromis Dora (Teodora) bei Kosta. A. Jablonskienė-Bagdonavičiūtė nužudyta su jauniausiais savo anūkais, vyresnius anūkus ir vaikus naciai išvežė priverstiniams darbams į Vokietiją.
Vienintelė A. Jablonskienės-Bagdonavičiūtės dukra Elžbieta išvengė lagerio – suimant šeimos narius ji buvo išvykusi. Karo metu Elžbieta sugebėjo pasislėpti, naciai jos nerado.
Iš viso Anastazija pagimdė 18 vaikų.
„Atminimo akmuo“ Anastazijai Jablonskienei-Bagdonavičiūtei įrengtas Panevėžyje, J. Tilvyčio g. 1.
Informaciją parengė Lietuvos žmogaus teisių centras. Daugiau galima pamatyti čia: atminimoakmenys.lt
Romų genocido minėjimas Lietuvoje
Tarptautinė romų genocido aukų atminimo diena (rugpjūčio 2 d.) Lietuvoje yra minima nuo 2009 metų. Oficialiai ši diena yra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą 2019 metais.
Rugpjūčio 2 d. romų nevyriausybinės organizacijos, Vyriausybės atstovai, užsienio ambasadų darbuotojai paprastai pamini padėdami gėlių Panerių memoriale. Nuo 2015 m. romų genocido aukų atminimo dienos minėjimas pasipildė parodomis, viešomis konferencijomis, ėmė pritraukti platesnį visuomenės ratą.
2015 m. Tarptautinei romų Holokausto aukų atminimo dienos renginys buvo suorganizuotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejuje, kurio metu rodyti archyviniai 1998 m. užfiksuoti romų atsiminimų apie genocidą įrašai, skaityti pranešimai, surengta romų genocidui skirta paroda. 2016 m. romų genocido aukoms atminti buvo atidengtas pirmasis memorialas Lietuvoje – vokiečių menininko Gunterio Demnigo “Atminimo akmenys” įamžino keturiaspanevėžietes moteris, nukentėjusias nuo romų persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais.
2017 m. spalio 6 d. LR Seime organizuotas romų holokausto atminimo renginys, parengta kilnojama paroda, skirta romų genocidui atminti. 2017 m., bendradarbiaujant su Lenkijos Tarnowo apskrities muziejumi, minint Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną Vilniaus Rotušėje atidaryta paroda, skirta Lenkijos romų istorijai ir kultūrai bei Parshanto Ranos nuotraukų paroda “Ateities klajokliai”, kuriomis gilinamasi į šiandienos Vilniaus Kirtimų taboro vaikų gyvenimą.
2017 m. lapkričio 28 d. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Lietuvos genocido ir rezidencijos tyrimo centras suorganizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Europos romų genocidas 1939–1945 metais“, kurioje dalyvavo Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Slovėnijos, Ukrainos, Moldovos, Vokietijos, Baltarusijos, Serbijos, Rumunijos ir Lietuvos mokslininkai. 2017 m. Lenkijos institutas kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LRV išvertė ir išleido vaikams skirtą Natalijos Gancarz ir Dianos Karpowicz paveikslėlių knygą apie romų holokaustą „Esu Karolis“.
2018 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus Rotušėje Tarptautinės romų genocido atminimo dienos proga, siekiant paminėti bei pagerbti romų genocido aukas, Lietuvos romų bendruomenės ansamblis Sare Roma kartu su kitais atlikėjais sukūrė muzikinę pjesę „Samudaripen. „Mergaitė iš vagono“, režisierius Marius Jampolskis. Šiai pjesei pasirinktas tikras įvykis: mergaitė iš vagono, Settela – dešimtmetė romė Anna Maria Steinbach, buvo išvežta su šeima į koncentracijos stovyklą Aušvice, kur po trijų mėnesių kartu su savo mama, broliais ir seserimis, buvo nužudyta dujų kameroje. 2019 m. pjesė buvo rodoma Šiauliuose ir Panevėžyje, o 2020 m. Raudondvaryje.
2022 m. rugpjūčio 3 d. romų genocido atminties dienai paminėti, MO muziejuje buvo organizuotas meninės instaliacijos „Samudaripen. Esu Karolis“ pristatymas. Meninė instaliacija buvo sukurta remiantis Natalijos Gancsrz parašytos ir Dianos Karpowicz iliustruotos knygos „Esu Karolis“ siužetu. Joje pasakojama apie romų gyvenimą Auschwitz-Birkenau nacių koncentracijos stovykloje mažo berniuko akimis. „Esu Karolis“ (originalus pavadinimas „Mietek na wojnie“) – tai vaiko, labiausiai norėjusio išgyventi karą, istorija. Pagrindinis herojus pasakoja apie savo kasdienybę – skausmą, išsiskyrimą, liūdesį ir apie tai, kad net koncentracijos stovyklos sąlygomis vaikai lieka vaikais – net ir čia jie ieško nuotykių ir žaidžia.
Tyrimai apie romų genocidą Lietuvoje
Pagrindinės istorinės studijos, kalbančios apie Antrąjį Pasaulinį karą Lietuvoje ir tuo metų vykusias žudynes palyginus nedaug dėmesio skiria romų kilmės aukoms. Pirmas romų persekiojimo Antrojo pasaulinio karo metais temą iškėlė Arūnas Bubnys 1998 metais monografijoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944).“ Anot šio autoriaus, karo metu buvo nužudyta iki 150 romų kilmės asmenų. Vytautas Toleikis 1998-1999 m. parengė studiją „Lietuvos čigonai Antrojo Pasaulinio karo metais.” Ši studija rėmėsi pokalbiais su keliais dešimtimis romų kilmės asmenimis, iš jų šešiais – buvusiais koncentracinių stovyklų ir kalėjimų kaliniais. Atlikęs skaičiavimus Toleikis teigia, kad tuo metu žuvo ne mažiau kaip 500 romų tautybės asmenų – vadinasi, maždaug kas trečias Lietuvos romas.
2016 metais išleista nauja studija skirta pristatyti Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos koncentracijos ar priverčiamųjų darbų stovyklose kalėjusių Panevėžio romų istorijas – Vidos Beinortienės ir Daivos Tumasonytės knyga „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945“. Šioje knygoje pristatomi kelis dešimtmečius rinkti romų atsiminimai, nuotraukos, sudarytas 1941–1945 m. kančias patyrusiųjų sąrašas. Šios knygos pagrindu taip pat buvo parengta kilnojamoji paroda, kuri pristatyta Lietuvos bibliotekose.
Svarbu paminėti ir pirmąjį bakalauro darbą apie Lietuvos romų genocido atmintį, kurį 2016 m. parengė Vilniaus universiteto TSPMI studentė Aurėją Jutelytė. „Lietuvos romų genocido atmintis kaip atminties kūrėjų veikimo laukas“ buvo itin palankiai įvertintas tautinių mažumų tematika besidominčių Lietuvos mokslininkų. Atlikto tyrimo išvados buvo pristatytos ir žiniasklaidoje.
2020 m. buvo isleista knyga „Užmirštas genocidas. Lietuvos romai nacių okupacijos metais“.
Šiame leidinyje pristatome informaciją apie romų genocidą Lietuvoje ir Europoje, pirmą kartą vienoje vietoje pateikiame įvirius istorinius dokumentus ir tarpdisciplininių tyrimų medžiagą bei nuorodas į papildomus šaltinius, nagrinėjančius šią temą. Tikimės, kad šis leidinys paskatins diskusiją apie mažiau žinomas holokausto aukas Lietuvoje, paragins daugiau sužinoti apie romų genocidą ir padės išsaugoti šio skaudaus mūsų etapo atmintį.
Metodinė mėdžiaga ir tarptautinės iniciatyvos
Metodinė medžiaga
Europos Tarybos leidinys „Teisė prisiminti“skirtas romų bendruomenėms ir ypatingai romų jaunimui, išsamiau susipažinti su romų holokaustu, kuris, kaip istorinis faktas, nebuvo ilgai minimas ir detaliai analizuotas.
Tarptautinio holokausto atminimo alianco metodinė medžiagayra skirta prisiminti romų holokaustą, visuomenę ir romų bendruomenes skatinti prisiminti šį įvykį.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos „OSCE“ metodinėje medžiagoje yra supažindinama su romų ir sinti holokaustu, aprašomi būdai, kaip skleisti informaciją apie šį įvykį jaunimui mokyklose bei pateikiama informacija apie romų holokausto atminimo įamžinimą įvairiose Europos šalyse.
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešimas pristatytas 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotoje konferencijoje „Europos romų genocidas 1939-1945 m.“
„Dikh he na bister“ – romų genocidui atminti skirtas renginys, inicijuojamas romų jaunimo organizacijos ternYPE. Romų genocido minėjimo iniciatyva siekiama skatinti sąmoningumą jaunimo, visuomenės bei lyderių tarpe tam, kad būtų efektyviai kovojama su diskriminacija, nukreipta prieš romų tautybės asmenis.