Kirill Kozhanov
/ Södertörno universitetas, Stokholmas
Romų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų kalbų atšakai. Indoarijų (arba indų) kalbos yra daugiausia paplitusios Pietų Azijoje, Indijos subkontinente. Iš dešimčių indų kalbų didžiausios yra hindi/urdu, bengalų, pandžabų ir marathų kalbos.
Romų kalba yra viena iš tų indoarijų kalbų, kurios susiformavo ir dabarvartojamos už Indijos subkontinento ribų. Kiti tokių kalbų pavydžiai – domari, kuria kalbama Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze, ir lomavren, Armėnijoje vartojama kalba, maišyta su armėnų kalbos gramatika ir indų kilmės leksika. Visos šios kalbos istoriškai buvo vartojamos keliaujančių amatininkų ir jų visų pavadinimas kildinamas iš vėlyvo sanskrito ḍomba – „žemo socialinio statuso žmogus, gyvenantis iš dainavimo ir muzikos“. Nors šios kalbos artimos viena kitai, jų skirtumai išryškėjo gana seniai, galimai dar Indijos teritorijoje.
Iš indų kalbų klasifikacijos perspektyvos romų kalba priklauso centrinei grupei, t. y. jos artimiausios giminės yra hindi/urdu, gudžaratų kalba, radžasthanų tarmės ir kt. Palyginus su kitomis indų kalbomis, galima nuspėti, kad romų protėviai gyveno Indijos subkontinente dar I tūkstantmečio pirmoje pusėje, vėliau persikėlė į šiaurės vakarus, turbūt tarp V–VII a. paliko Indijos pusiasalį ir pajudėjo vakarų link. Romų kalba turi skolinių iš iranėnų (plg. zor „jėga“, baxt „laimė“, veš „miškas“ ir kt.) ir armėnų (plg. bov „krosnis“, čekat „kakta“, thagar „caras“ ir kt.) kalbų ir tai nurodo migracijų keliusį Europą. Matyt, jau XI–XII a. romų protėviai atsidūrė Bizantijos Graikijoje. Kontaktai su graikų kalba ženkliai pakeitė romų kalbą: išsivystė artikeliai,
prielinksniai, junginys su žyma -te ir kt. Tokiu būdu romų kalba įgijo kelis balkanų kalbų bruožus (Friedman 2000). Po kelių šimtmečių kontaktų su graikais XV a. pradžioje dalis romų paliko Bizantijos teritoriją ir iškeliavo į Centrinę Europą, iš kurios palaipsniui paplito po visą Europą. Pirmieji
romai pasiekė Lietuvos teritoriją jau XVI a.
Romų kalba dabar kalbama daugiausia Europoje, bet po XIX ir XX a. romų migracijų kalba paplito Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje. Vis dar nėra patikimos statistikos, rodančios, kiek žmonių kalba romiškai: vieni tyrėjai nurodo 4 milijonų skaičių (Matras 2005), o kiti kalba apie 8–12 milijonų (plg. Bakker ir kt. 2000).
Romų kalba, paplitusi didžiuliame geografiniame plote ir per ilgą laiką kontaktuodama su įvairiomis kalbomis, kito dėl vidinių vystymosi procesų, taip pat ir dėl kitų kalbų poveikio. Šiuo metu pasaulyje yra dešimtys romų kalbos tarmių, kai kurios jų gana skirtingos ir sunkiai tarpusavyje suprantamos. Romų kalbos tyrimai ypač suaktyvėjo pastaraisiais dešimtmečiais, buvo išleisti keli bendri romų kalbos aprašymai (plg. Matras 2002; Matras, Tenser (red.) 2020).
Informacija paimta iš knygos: „Lietuvos romų sakytinės istorrijos archyvas“