Žiaurų taboro gyvenimą pažino tik po vestuvių: nuo to laiko išeiti buvo uždrausta
Aut. Sigita Ivaškaitė
Neapykanta kitataučiams, žiauri savo vaiką sudeginusios čigonės istorija – ne praeities baubas.
Tuo įsitikino Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ kūrėjai – Vilnius City Opera – net neįsivaizdavę, kokias aktualias paraleles su dabartimi ras pradėję domėtis Lietuvoje gyvenančių romų istorijomis. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės akiratyje pasirodžiusi tabore gyvenusi Božena Karvelienė sutiko papasakoti apie tikrąjį romų gyvenimą, o jos istorija pranoko lūkesčius, anksčiau girdėtas istorijas ir dar kartą įrodė, kiek mažai iš tiesų žinome apie romų padėtį Lietuvoje, jų kultūrą ir tradicijas.
Kaip pasakojo Božena, jos vaikystė iš tiesų buvo kitokia. Šeima mišri: tėtis – romas, o mama – lenkė. Kai tik pradėjo lankyti mokyklą ir vėliau ji nesijautė kitokia, nebuvo diskriminuojama, visi jos draugai buvo tik lietuviai. „Tačiau, kai buvau 3 klasėje, su šeima persikraustėme gyventi į taborą, nes reikėjo padėti močiutei, kuri labai sirgo. Tada buvau perkelta į Naujininkų Saulėtekio mokyklą, kur mane pradėjo vadinti „čigonaite“, merginos net mušdavo. Iš pradžių tėvai ėjo aiškintis, bet vėliau viskas susitvarkė ir net susidraugavau su bendramoksliais“, – pasakojo moteris.
Baigus 3 klasę vėl teko kraustytis. Išvažiavo į kaimą, kur tėvai gavo darbą ir namą. Kaip prisimena Božena, ten ją vėl visi puikiai priėmė. Mokėsi gerai, sutarė ir su kitais vaikais, kartu leisdavo laiką, niekas blogo žodžio nesakydavo, su kai kuriais net iki šiol bendrauja. Vis dėlto, kai Boženai buvo kokie 13 metų, visam laikui grįžo į taborą.
„Tada buvau jau septintokė, man patiko pamokos, buvo įdomių dalykų, bet į mokyklą nei manęs, nei sesės, brolio jau nebepriėmė. Mokytoja atvirai pasakė, kad mūsų – čigonų – nepriims, nes mes purvini ir neprižiūrėti. Mama baisiai dėl to supyko, nes iš tikrųjų mes visuomet buvome prižiūrėti, nuprausti, aprengti. Kitas metais manęs į mokyklą jau nebeleido, nes tėvas pasakė, kad esu didelė ir turiu padėti mamai namuose kaip šeimininkė. Jau buvau tikra panelė ir mano tėtis nenorėjo, kad mokykloje su kokiu kitataučiu pradėčiau draugauti ir prarasčiau nekaltybę. Tai būtų buvusi didelė gėda, jei vėliau būtų atvažiavę pas mus kiti romai prašyti mano rankos“, – pasakojo moteris.
– Koks gyvenimas jūsų laukė tabore?
-Jau tada norėjau ką nors veikti, išeiti, pamatyti. Būdama 16 metų slapta nuėjau į modelių agentūrą. Tuomet buvau labai liekna. Porą mėnesių viską slėpiau nuo tėvo, nors mamą su močiute jau buvau įtikinusi. O tada pas mus atėjo romai rankos prašyti… Viskas. Nuo to laiko man išeiti buvo visiškai uždrausta. Ištekėjau ir prasidėjo tikrasis romų gyvenimas. Iki tada net romų kalba nekalbėjau, nors viską supratau, bet iš principo šnekėdavau rusiškai. Toje šeimoje turėjau pasikeisti. Ištekėjusios moters gyvenimas romų bendruomenėje yra labai nesaldus. Ji yra marti, kuri turi būti paklusni tai šeimai, su kuria ji gyvena, juk ne tik pas vyrą, bet ir pas jo tėvus, brolius, seses, kurie tuose namuose, atsikraustai. Marti keliasi anksčiausiai už visus, daro pusryčius, tvarko namus. Lauke ir prie romų bendruomenės niekur negali pasirodyti be skaros, su paleistais plaukais…
– Kiek laiko buvote kartu?
-Taip gyvenau ketverius metus. Per tą laiką daug kas jau atrodė įprasta, negalvojau, kad „privalau“, – tiesiog žinojau, kad taip turi būti. Susilaukiau dukros. Žinoma, nei aš, nei tas vyras tuoktis iš tiesų nenorėjome, nors žinojau, kad jį, kaip savo vyrą, turiu mylėti, su juo gyventi…
O jis su manimi net nekalbėdavo, nenorėjo turėti nieko bendra. Jei atvirai, net stebiuosi, kaip mums galėjo gimti vaikas. Tikrai. Jis net namuose beveik negyveno, turėjo kitą romę, kuri ir sudaužė mano gyvenimą. Dėl jos aš likau be dukros. Man buvo 22-eji, kai visiškai nebegalėjau pakęsti jo lakstymų, o man vis sakydavo: „Mes, moterys, turime kentėti. Pavaikščios ir ateis – nieko tokio.“ Jei jis būtų su ruse, lietuve ar lenke bėgiojęs, būtų grįžęs, bet su kita rome, kuri priešais mus gyveno… Ir jos dukra jį jau tėčiu vadino, jai jis nešė saldainius, nupirktus iš uždirbtų koncertuose pinigų (dirbo muzikantu), o mūsiškei – nieko.
Man buvo labai pikta ir vieną kartą aš jo paklausiau: Ateisi namo? Sako: Ne. Tada prie Dievo atvaizdo aš prisiekiau: Prašysi – negrįšiu. Ir negrįžau. Ir esu labai laiminga. Pasiėmiau dukrą su savimi ir grįžau pas tėvus. O jis jau po mėnesio namo parsivedė kitą moterį. Aišku ją tėvai išvijo. Bet ir ji buvo principinga – po mėnesio jį paliko. Ji tik norėjo pasiekti savo. Yra ir tokių bjaurių moterų.
– Kaip elgėsi jo šeima?
-Jo tėvai vis ateidavo, prašydavo grįžti, bet aš žinojau: jei tai padarysiu, bus dar blogiau. Tokio gyvenimo aš nebenorėjau. Žinojau, kad negrįšiu. Po pusės metų sutikau kitą vaikiną romą. Su juo pagyvenome kurį laiką kartu vien tam, kad nutiltų kalbos, neva vyrui su manimi būti buvo šlykštu ir dėl to jis bėgiodavo. Taip šita istorija ir nurimo.
Sužinoję, kad gyvenu su kitu, jie atėmė mano dukrą, nes vyras su kita būti gali, bet jei moteris su kitu – vaiko jai neduos. Aš savo vaiką auginau tik dvejus su puse metų, tada ją devynis mėnesius buvo iš manęs atėmę, kol visko neišsiaiškinom teisme… iš tiesų mano dukrą užaugino močiutė su seneliu. Dabar turiu teisę ją lankyti. Skaudu, jog ji – ne su manimi, bet gyvenimas toks. Turi viską iškęsti. Džiaugiuosi, kad mano dukra turi galimybę lankyti mokyklą, nors ir auga romų šeimoje, bet jie mano dukrą myli.
– Ir po šių įvykių nusprendėte palikti taborą?
-Po to, kai atėmė mano dukrą nebegalėjau gyventi romų tradicijose. Viskas gerklėje stovėjo. Su tėvu irgi nebesutarėme. Vieną dieną išėjau pas močiutę – ne romę. Jei ne ji, nežinau, kas su manimi būtų buvę. Ėmiau ieškotis darbo, kabintis. Pirmą kartą gyvenime ieškojau darbo!
Atsimenu buvo 2004 metai ir Švitrigailos gatvėje ruošėsi atsidaryti „Norfos“ parduotuvė, jie mane nusiuntė į dviejų dienų apmokymus. Po jų ateinu, darbdavė pasižiūri į mano pasą, į mane (o buvau apsirengusi kostiumėliu, kad tik į romę nebūčiau panaši) ir sako: „Mes čigonų nepriimsim“. Visą mėnesį galvojau, kodėl? Bet nenusivyliau ir ieškojau toliau.
Su močiute visuomet pirkdavom laikraščius. Viename iš jų radau skelbimą, kad kazino ieško krupje. Ten ir pradėjau dirbti. Susipažinau su savo dabartiniu vyru, pradėjome gyventi kartu. Teko keisti darbą, nes norėjosi gyventi panašiu ritmu, daugiau matytis. Dabar jau esame 9 metus susituokę, turime du vaikus, mano vyras – lietuvis, biochemijos mokslų daktaras.
– Kaip suprantu, tuomet ir mokyklą baigėte?
-Mums pradėjus gyventi kartu, pradėjau lankyti vakarinę mokyklą, labai norėjau baigti vidurinę. Tai įvyko tik 2013 metais, kai jau du vaikus turėjau. Atsimenu, gavau atestatą ir pasidarė lengviau: pagaliau esu žmogus. Tada ir Lietuvos pilietybę gavau.
Kai kurie romai keičiantis santvarkai pasikeitė pasus, o kiti pasiėmė tik leidimą gyventi Lietuvoje. Nuolat gyvenančiam Lietuvoje žmogui yra dvi galimybės gauti pilietybę: laikyti egzaminus arba ieškoti giminių per archyvus. Tą išbandžiau pirmiausia, bet kažkur ties proseneliu iš mamos pusės dokumentai pasimetė. Nebuvo aišku, kur jis buvo 1941 metais… O jis kariavo…
Na, bet kuriuo atveju, išlaikiau egzaminus. Po mėnesio ėjau pas Prezidentę, su ja pakalbėjome, papasakojau, ką veikiu, kam man reikalinga pilietybė. Aš juk norėjau būti visaverčiu žmogumi, – man net pinigų banke nekeisdavo, nors su tuo pačiu leidimu gyventi aš įmonę buvau atidariusi! Bet romė banke, keičianti rumuniškus pinigus… Juk tokio įstatymo nėra. Kiek užsieniečių Lietuvoje pinigus keičiasi?! Nesvarbu. Praėjo trys mėnesiai ir gavau pilietybę. Vau! Viskas buvo gerai.
– Aktyviai dirbate su mažumų integracija, kada to ėmėtės?
-2012 metais buvo įkurta asociacija Romų integracijos namai. Su keliomis merginomis rašėme projektą į JAV ambasadą ir Kultūros ministeriją. Mokėme siuvinėti. Susiuvome didžiulį kilimą, kuris buvo nukeliavęs į Ameriką, Prancūziją… Net nežinau, kur jis dabar yra.
Paskui pagalvojome, galbūt vertėtų ir romų tradicinius kostiumus siūti. Gavome finansavimą ir elektroninei parduotuvei, taip pat siūlome nuomos paslaugas. Kol kas visa tai prižiūriu aš viena, ieškau kaip gauti papildomą finansavimą administratorei, kuri man padėtų. Nuo 2012 iki 2014 metų dirbau net trijuose darbuose: mūsų asociacijoje, pedagogo asistente su romų vaikais ir socialine darbuotoja Lietuvos Sakaliukų sąjungoje. Lygių galimybių kontrolės komisija organizavo du projektus, kuriuose dirbau pedagogo asistente.
Vienoje mokykloje buvau priimta puikiai, o kitoje, kur pati labai norėjau papulti ir padėti, nes ten mokosi mano taboro vaikai, visi buvo nusistatę prieš. Jų logika buvo tokia: kas čia per taboras prasidės mokykloje, pradės čigonai eiti, dirbti. Tam nebuvo jokio pagrindo – juk aš dirbau socialine darbuotoja, vaikai po mokyklos ateidavo į mūsų dienos centrą ruošti pamokų, bendraudavome. Projektui pasibaigus parašiau ataskaitą Lygių galimybių kontrolei, kaip reikalaujama. Atsiliepimai iš mokyklų buvo visiškai skirtingi. Žinau kodėl – mokykla bijo, kad papasakosiu visą tiesą, kaip iš tiesų yra dirbama su romų vaikais. Bet aš jau tiek kartų tai pasakojau! Žinoma, kad dirbama prastai ir man į tai žiūrėti yra labai sunku.
– Ką turite omenyje?
-Įsivaizduokite, ateinu pas trečiokus į pamoką. Vienas iš vaikų klasėje – romų mergaitė. Lietuvių kalbos pamoka. Jai paduoda pirmos klasės knygą ir sako: paskaityk, ką vakar su manimi skaitei. Mokytoja dirba su kitais vaikais, aš sėdžiu su mergaite. Prašau, kad paskaitytų, o ji: „Nemoku“. Nemokėjo nė vienos raidės, tik automatiškai kartojo, iš kokių raidžių jos vardas, nes tai gali ir 5 metų vaikas padaryti.
Paklausiau mokytojos, kodėl planuoja mergaitę kelti į 4 klasę, jei ji net pirmokų vadovėlio neperskaito. Mokytoja paaiškino: „O ką man daryti? Pažiūrėkite, kiek klasėje mokinių. Jei jų dar sumažės, išskirstys po kitas klases, o mane atleis.“ Mokytojai naudojasi vaikais, kurie iki 5 klasės sėdi su palengvinta programa, 1 klasės vadovėliu… Taip, suprantu ir žinau, kad būna situacijų, kai romų vaikai žiemą du ar tris mėnesius neateina į mokyklą, nes nėra batų ar striukės ir tėvai jų iš namų neišleidžia, bet jiems turi būti padedama pasivyti kitus vaikus. Galų gale patys mokytojai galėtų pas vaikus nuvažiuoti, anksčiau juk atvažiuodavo į taborą. Negali būti viskas taip, kaip yra dabar. Vaikas mokykloje turi bent kažko išmokti. Niekas tiesiog nekreipia dėmesio.
Publikuota „Delfi“: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ziauru-taboro-gyvenima-pazino-tik-po-vestuviu-nuo-to-laiko-iseiti-buvo-uzdrausta.d?id=67395318