Stereotipų nepabūgę vilniečiai nusprendė įsivaikinti romų tautybės mergaitę
Ingrida (29 m.) ir Ignas (37 m.) Vaitiekūnai prieš dvejus metus nusprendė įsivaikintiromų tautybės penkiametę Mariją. Dabar mergaitė, kaip pati sakė, gyvena laimingą gyvenimą. Ji – toks pats vaikas kaip ir kiti jos bendraamžiai, turinti savo charakterį, kaprizų, yra be galo smalsi. Kai kalbėjome su jos tėvais, ji net kelis kartus patikslino, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi.
Pradėkime nuo pradžių. Kaip nutiko, kad Marija atsirado pas jus?
Ingrida. Nuvažiavome į kūdikių namus, vežėme drabužėlių ir žaislų ir pamatėme ją. Iš daug vaikų pamačiau tik ją.
Ignas. Ji labai išsiskyrė iš kitų vaikų – ir tikrai ne dėl to, kad tamsių bruožų, tiesiog turėjo kažką tokio, ką galima pavadinti „tavo“. Sunku žodžiais paaiškinti, koks tai jausmas. Ingrida pirma pamatė ir man parodė.
Ingrida. Ją pamačiusi vakarais grįždama iš darbo verkdavau, kad toji mergaitė yra tenai – kūdikių namuose. Aš norėjau kaip galima greičiau pasiimti Mariją, o Ignui, kaip vyrui, reikėjo laiko, kad susitaikytų su ta mintimi. Kūdikių namai labai atviri, jie įsileidžia svečių, žmonių su dovanomis, tų, kurie atveža renginių. Neužsidarę nuo pasaulio, ten nuolat kas nors vieši, vaikai nebebijo žmonių ir nebežiūri į kiekvieną kaip į potencialų tėvą. Nors Ignas pažaidė su vienu berniuku, tai sunkiai jis atsiskyrė.
Ignas. Čia gi ne daiktą iš parduotuvės pasiimti, kurį, jei nepatiks, galėsi grąžinti. Tai begalinė atsakomybė ir dar reikia susitaikyti su mintimi: „Kaip ji bus mano, jeigu ji yra ne mano…“ Mano ji pasidarė gal tik po kokių pusės metų, kai pradėjome gyventi drauge. Vyko adaptacija, mes taikėmės vienas prie kito.
Ingrida. Gal savaitę patyrėme tikrą euforiją, kai paguldai į lovytę ir tiesiog gėriesi, turbūt tą patį patiria tėvai, kai sulaukia kūdikėlio. Paskui rožinis periodas praėjo ir prasidėjo visi cirkai…
Jūsų nei kiek nekankino baimė, juk nežinojote ir dabar dar nežinote, kas toji mergaitė…
Ignas. O kai sulauki savo vaiko, tai jau tikrai žinai, kas bus? Lygiai taip pat nežinai, kokie genai ir kaip „sukris“. Ar mūsų giminėje visi jau tokie tobuli? Manau, kad tikrai ne.
Ingrida. Mes žinojome tik tiek, kad rimtų sveikatos bėdų Marija neturi.
Ignas. Tai buvo tikrai svarbu žinoti, kokia atsakomybė tavęs laukia, nes vaikas, turintis negalią, – tai dar daugiau atsakomybės, jau reikėtų paaukoti savo gyvenimą, tai visiškas atsidavimas.
Ingrida. Mes norėjome paimti ir Marijos brolį, bet jo mums tiesiog nedavė, nes berniukas turi didelę negalią, pažeistos jo smegenys. Kūdikių namų darbuotojai sakė, kad turime jau vieną vaiką ir privalome jam suteikti viską, kad jausmai negali atimti proto, kad reikia pasiryžti visą gyvenimą tokiam vaikui būti slauge. Juk valstybė pas mus nelabai padeda, jei vaikas neįgalus.
Man apskritai sunku suvokti, kaip tokia sveika mergaitė iki penkerių metų gyveno kūdikių namuose ir jos niekas nenorėjo nei globoti, nei įvaikinti.
Ignas. Na, kam vynioti į vatą, įvardykime garsiai, jos nenorėjo todėl, kad ji romė, tautybė visus gąsdino.
Ingrida. Kai nukeliavome į savivaldybę norėdami įsivaikinti, apie ją ten visi žinojo ir labai mums pagelbėjo. Ir kūdikių namų, ir savivaldybės darbuotojai pažiūrėjo į mūsų situaciją tikrai ne biurokratiškai, o žmogiškai.
Ignas. Marija jau buvo atiduota vadinamajam tarptautiniam įvaikinimui, bet visi mums padėjo greitai susitvarkyti visus popierius ir nuoširdžiai džiaugėsi, kad atsirado bent viena šeima, kuri jos panoro. Mergaitė turėjo tokią stigmą vien dėl to, kad ji romė.
Marija. Aš jums ne kokia Roma.
Ignas. Gerai, dukryte, tu – mūsų čigoniukė.
Marija irgi pajuto, kad jūs esate jos?
Ingrida. Ji mūsų net nematė, pirmąkart susitikome, kai atvažiavome jos pasiimti, jau susitvarkę visus reikiamus dokumentus. Juk iš pradžių manėme, jog tik susitvarkysime „popierius“, kad galėtume Mariją pasiimti savaitgaliams per atostogas, bet kai Ignas nuvažiavo, jam pradėjo krauti visus jos daiktus ir asmens dokumentus.
Skaitykite daugiau: ČIA
Šaltinis: „Tavo vaikas“