Dr. Arūnas Bubnys: Lietuvos romų persekiojimas nacių okupacijos metais (1941– 1944)
Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinį surašymą Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 romai. Tikėtina, kad dėl savo klajokliško gyvenimo būdo ne visi jie tuomet buvo suregistruoti. Visai įmanoma, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 romų kilmės asmenų.
Vokietijos – SSRS karo išvakarėse ir pirmomis dienomis Vokiečių saugumo policijos ir SD (saugumo tarnybos) operatyvinės grupės gavo Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (vok. RSHA) nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir romus. Pastarieji, kaip ir žydai, buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių. Tačiau romų Lietuvoje buvo apie 1000, o juos suregistruoti ir kontroliuoti buvo itin sunku. Dauguma gyveno klajokliškai, sėslių šeimų buvo mažai. Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio 3/A ataskaitoje, rašytoje 1941 12 01, apie žudynes Baltijos kraštuose nėra duomenų, kiek nužudyta romų nacių okupuotoje Lietuvoje. Rytų krašto (Ostlando) SS ir policijos vadas Georgas Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse 1942 01 12 nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais“.
Lietuvos romų areštai vyko vėliau negu komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų. Tikrasis persekiojimas prasidėjo tik nuo 1942 m., nes romai neturėjo didesnės įtakos visuomenei: jų buvo mažai, ir naciams labiau rūpėjo kitos persekiojamų asmenų kategorijos. Lietuvos romų padėtį palengvino ir aplinkybė, kad dalis jų gyveno sėsliai, todėl nepateko į vadinamąją asocialių asmenų grupę. Vis dėlto Lietuvoje romai nebuvo taip žiauriai persekiojami ir žudomi kaip žydai. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje 1942 11 18 įsakė surinkti visus Lietuvos romus į Ežerėlio stovyklą, o jų turtą konfiskuoti. Apskričių policijos vadams buvo išsiuntinėti nurodymai registruoti, sulaikyti be nuolatinės vietos gyvenusius romus ir pristatyti prie durpių kasimo darbų. Sėsliai gyvenantiems ir pastovų darbą turintiems romams leista gyventi laisvėje, bet kas mėnesį apie juos turėjo būti pranešama Vokiečių saugumo policijai ir SD. 1942 11 25 Panevėžio apygardos SS ir policijos vadas Otto Bellmannas nusiuntė nurodymą Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskričių policijos vadams jų apskrityse esančius romus sulaikyti ir atsiųsti į Panevėžį. Dėl elgesio su romais Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje įstaigos V skyriaus (kriminalinės policijos) viršininkas dr. Fritzas Bartmannas Lietuvių saugumo policijos viršininkui 1942 12 23 parašė raštą. Jame pasakyta, kad „dabartiniu metu čigonų pristatymas ypatingiems sprendimams padaryti (t. y. nužudyti – A. B.), pakeičiant tuo reikalu ankstesnį patvarkymą, darytinas tiktai tais atvejais, kai eina reikalas apie nustatytus asocialius papročio arba profesionalius nusikaltėlius“. Tai reiškė, kad romų žudymas rasiniais motyvais turėjo būti nutrauktas. Leista žudyti tik kriminalinius nusikaltimus padariusius romus. Tačiau romų registracija ir sutelkimas priverčiamųjų darbų stovyklose nebuvo užbaigtas.
Zarasų apskrities viršininkas L. Gumbinas, remdamasis vokiečių darbo įstaigos (Arbeitsamto) vedėjo reikalavimu, 1942 08 27 Zarasų apskrities policijos vadui parašė raštą dėl apskrityje gyvenančių romų šeimų sutelkimo Daugailių koncentracijos stovykloje. Romus į ją nurodyta atgabenti su visu turtu. Tačiau arklius ir vežimus liepta pristatyti valsčių viršaičiams, kad šie juos perduotų ūkininkams, kurie neturi kuo dirbti savo žemės, nes arklius paėmė vokiečių kariuomenė. Reaguodamas į tokį Zarasų apskrities viršininko raštą, Dūkšto valsčiaus policijos punkto vedėjas Zarasų apskrities policijos vadui raportavo apie Dūkšto miestelyje gyvenančio ir prie geležinkelio dirbančio romo Alekso Tumarevičiaus šeimą (žmona ir 4 vaikai): „Su p. Zarasų apskr. V-ko žinia čigonas Tumarevičius kaip geras darbininkas ir turintis nuolatinį darbą į Daugailių koncentracijos stovyklą neišsiųstas“. Tačiau kokia romų situacija tuomet buvo kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, dėl dokumentų stokos sunku pasakyti. Iš vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 04 05 rašto galima suprasti, kad Lietuvos romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Minėtasis vokiečių saugumo policijos pareigūnas domėjosi, ar dar yra galimybė romus patalpinti kitose vietovėse, ar yra mišrių santuokų tarp romų ir kitų tautybių žmonių ir kaip tokios mišrios šeimos vertinamos.
Nuo 1943 07 01 pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galėjo būti, kad ir čia buvo įdarbintų Lietuvos romų. Apskritai, romų apskaita ir kontrolė iki pat nacistinės okupacijos pabaigos liko neišspręsta problema. Lietuvių kriminalinės policijos viršininkas Vokiečių saugumo policijos ir SD vadą Lietuvoje 1943 04 29 informavo, kad tikslios romų statistikos Lietuvoje neturima, kad pagal 1932 m. surašymą (taip dokumente, tikriausiai turėta galvoje 1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas – A. B. past.) Lietuvoje užregistruoti 284 romai. Tačiau šis skaičius, anot policijos pareigūno, nėra tikslus, nes dalis romų nuslėpė savo tautybę. Manytina, kad Lietuvoje yra per 1000 romų. Dauguma jų – klajokliai, tačiau Marijampolės, Trakų, Utenos ir Raseinių apskrityse buvo ir sėslių šeimų.
Romai su kitų tautybių žmonėmis tuokėsi labai retai. Dažniausiai mišrios santuokos iširdavo, nes romai grįždavo prie klajokliško gyvenimo. Pasak lietuvių kriminalinės policijos pareigūno, romų problema būtų išspręsta, jei „čigonai, padarę kriminalinius nusikaltimus, galėtų būti talpinami priverčiamojo darbo įstaigose, o tie, kurie vien tiktai savo klajojimu ir elgetavimu kenkia visuomenei, galėtų būti siunčiami į Ežerėlių ar kitus durpynus. Tačiau šiuo būdu iškyla problema patalpinimo tų čigonų šeimos narių, kurie nėra darbingi (vaikai ir seneliai). Norint visus čigonus nuo visuomenės izoliuoti, gal būtų galima surasti vieną ar kelis stambesnius valstybinius ūkius ir juose su gera priežiūra apgyvendinti čigonus su šeimom, arba juos atskirti į tam reikalui paruoštus lagerius, kur jie taip pat su šeimomis galėtų būti apgyvendinti ir dirbti naudingą darbą“.
Bene daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Štai kaip čia vykdytas čigonų žudynes prisiminė Aleksas Aleksandravičius: „Mes ėjom miške. Girdim-pokšt, pokšt-šaudo. <…> Mums nė į galvą. Parvaro jau ten mus į lagerį – tuščias, išplautos grindys. Nė vienos dūšios nėra. <…> Maždaug kokia aštuoniasdešimt, su mažais. Jau tada mes radome tokių padrostkų, po dvylika metų, po dešimt metų, po trylika… Tokius nešaudė, paliko. Užrakino po raktu… Kiek jų buvo? Ar dvylika, ar keturiolika? Sušaudė tada seniausius ir mažiausius. Tokius tik kur dvylika, trylika metų – tokius tik paliko ne tam barake, o kitur, užrakinti buvo“.
Seredžiaus romas Jonas Brižinskas nacių okupacijos metu neteko savo tėvo ir kitų artimųjų. J. Brižinsko mama su vaikais išliko gyva tik todėl, jog ją apie gresiantį suėmimą iš anksto perspėjo vietinis policininkas Balisevičius. Apie savo išgyvenimus J. Brižinskas pasakojo: „Per karą išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė, jei dar liko gyvi, kaži kur jie prapuolė? Negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė. Ir sušaudė. Iš namų paimdavo. <…> Tik viena šeima išliko, o kiti te, kokia dešimt šeimų išvežė [į Pravieniškes]“. Tamaros Majauskienės liudijimu, vokiečių okupacijos pabaigoje beveik visi Seredžiaus romai buvo išvežti į Pravieniškių lagerį, kad slėpė nuo karo pradžios Lietuvoje pasilikusius raudonarmiečius. Vilkijoje karo metais gyveno dar daugiau romų negu Seredžiuje. Ten jie įkurdinti sušaudytų žydų namuose. Abiejų miestelių romai į Pravieniškes išvežti tuo pačiu metu.
Pravieniškėse kalinimo sąlygos buvo gana sunkios. Suimtieji gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maitinimas blogas, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Negalėdami to pakęsti, dažnai romai mėgindavo pabėgti, ir neretai jiems pavykdavo: pasislėpdavo pas giminaičius ar kituose taboruose bei stovyklavietėse. Nacistinės okupacijos pabaigoje įkalinti romai buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją darbams arba į koncentracijos stovyklas. Kai kurių istorikų teigimu, jų iš Lietuvos galėjo būti išvežta apie 1000. Ten jie dirbo sunkius darbus gamyklose, kirsdavo skaldą, taisydavo kelius, atstatinėjo bombarduojant sugriautus miestus.
Aleksas Bagdonavičius (g. 1929 m.) 1943 m. birželio mėn. iš Panevėžio buvo išvežtas prievartiniams darbams į Vokietiją, iki 1945 04 23 dirbo Potsdame lėktuvų gamykloje juodadarbiu. Jis, pasibaigus karui, per SSRS NKVD filtracinį lagerį Gardine grįžo į Lietuvą. Panevėžyje gyvenusi Zosė Matuzevičiūtė (1934–2005) kartu su motina 1943 m. birželio mėn. buvo įkalinta Pravieniškių darbo stovykloje, vėliau išvežta į darbus Vokietijoje. Uždaryta Nacvailerio (Natzweiler) koncentracijos stovykloje, Balingeno filiale, rinko akmenis, krovė vagonus ir dirbo kitus sunkius darbus. Iš Vokietijos į Lietuvą Z. Matuzevičiūtė sugrįžo 1945 11 24, gyveno Panevėžyje. 1908 m. gimusi Ona Matuzevičienė 1943 m. vasario mėn. kartu su sūnumi Motiejum Matuzevičium (g. 1936 m.) iš Panevėžio buvo išvežta darbams į Vokietiją. Ten 1944 m. pagimdė dukrą Valeriją. 1945 11 24 su vaikais Valerija ir Motiejum sugrįžo į Lietuvą.
Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino Sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, tik keletas šeimų pasirinko Belgiją ir Angliją. Visi kiti sugrįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Čia rado sudegintus namus, išgrobstytą turtą, sužinojo apie kitus žuvusius šeimos narius ir giminaičius. Štai panevėžietis Motiejus Matuzevičius prarado visus penkis brolius ir seseris – jis vienintelis liko gyvas.
Duomenų apie Lietuvoje nužudytų romų skaičių taip pat beveik neišliko. Žinoma, kad 1942 07 10 motorizuotasis vokiečių žandarmerijos būrys Nr. 9 už 45 km į pietryčius nuo Vilniaus, netoli geležinkelio Vilnius–Minskas, tarp Gudagojaus ir Loskos, sušaudė 40 romų vyrų, moterų ir vaikų, nes nakties metu buvo apšaudyta netoli buvusi „Organisation Todt“ darbo stovykla. Netrukus ten atvykęs žandarmerijos būrys miške aptiko apie 50 romų taborą. Iš jų 9 ginkluoti vyrai pabėgo, likusius žandarai suėmė ir tardydami „sužinojo“, kad darbo stovyklą apšaudė pabėgę romų vyrai. Už tai buvo sušaudyti visi suimtieji – vyrai, moterys, vaikai. 1942 m. Paneriuose sušaudyti 4 romai, 1943 m. rudenį Pravieniškėse – 5 ir ten pat 1944 m. – nežinomas skaičius.
Kiek romų nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta iš viso, nežinoma. Galima spėti, kad tas skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. V. Toleikis teigia, kad tuo metu žuvo ne mažiau kaip 500 – vadinasi, maždaug kas trečias Lietuvos romas.
Dr. Arūno Bubnio pranešimas pristatytas 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotoje konferencijoje „Europos romų genocidas 1939-1945 m.“. A. Bubnys – Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius.