Kirill Kozhanov
/ Södertörno universitetas, Stokholmas
Per kelis šimtmečius Lietuvos teritorijoje susiformavo Lietuvos romų (litóvska romá) tarmė. Istoriškai pagrindinės šnekamosios kalbos buvo slavų (lenkų ir baltarusių), o sovietmečiu stiprų vaidmenį atliko rusų kalba. Lietuvos romai mokėjo ir lietuvių kalbą, bet kalbų hierarchija priklausė nuo Lietuvos kraštų: pietrytinėje Lietuvos dalyje (Vilnius, Varėna, Eišiškės) dominavo slavų kalbos, o centrinėje (Kaunas) ir šiaurinėje (Panevėžys) lietuvių kalba turėjo didesnį vaidmenį. Nieko keisto, kad litóvska romá tarmėje gausu skolinių iš lenkų, plg. hójno „geras“ (lk. hojny ‘dosnus’), lóško „lova“ (lk. łóżko), cv’éko „vinis“ (lk. ćwiek); ir baltarusių: plg., vibáčin „atleisk“ (blr. выбач), hóra „nelaimė“ (blr. гора), búľba „bulvės“ (blr. бульба) ir t. t., dalies jų nėra kitose šiaurės rytų romų kalbos tarmėse. Įdomu, kad Vilniaus pavadinimas paprastai yra Víľnʼa (tradicinis baltarusiškas pavadinimas Вільня), nors dabar kartais pasako ir Víľnʼuso (iš lietuvių ir / arba rusų kalbos), o kitų Lietuvos miestų dažnai iš lenkų kalbos, pvz. Kóuna „Kaunas“ (lk. Kowno), Ponʼévʼeš „Panevėžys“ (lk. Poniewież), Šáuli „Šiauliai“ (lk. Szawle) ir kt.
Litóvska romá tarmėje yra skolinių ir iš lietuvių kalbos. Jų nėra daug pietrytinėje Lietuvoje (pvz., vaikinél „vaikyti“, d(z)íržo „diržas“). Daugiau yra centrinėje ir šiaurinėje dalyse.
Litóvska romá tarmė turi tam tikrų bruožų, kurie skiria ją nuo kitų šiaurės rytų romų kalbos tarmių. Fonetikoje turbūt dvi žymiausios inovacijos yra:
i) gomurio užpakalinių priebalsių /k/, /g/ ir kartais /kh/ palatalizacija prieš /e/ (ši izoglosė taip pat apima Baltarusijos šiaurės rytų ir Latvijos pietų (Latgalijos) kraštą):
Liet.-r. tarmė Rus.-r. tarmė
k’er „daryk“ ker
máng’e „man“ mánge
kher, kartais kh’er, ks’er „namas“ tik kher
ii) -av > -ou (esamojo laiko pirmojo asmens vienaskaitos galūnė ir liepiamosios nuosakos antrojo asmens vienaskaitos veiksmažodžių su –av):
Liet.-r. tarmė Rus.-r. tarmė
xóu „valgau“ xáv
k’eróu „darau“ keráv
bičhóu „siųsk“ bičáv
kiróu „gamink“ kiráv (irgi karáv)
Litóvska romá tarmei būdingas dzūkavimas ir cekavimas, t. y. minkštųjų ď ir ť tarimas kaip dz’ ir c’. Tas pats reiškinys egzistuoja baltarusių, Lietuvos vietinių lenkų ir Dzūkijos regiono lietuvių tarmėse. Romų kalbos tarmėje yra tam tikra šio reiškinio variacija: kai kurie romai pasako tuos priebalsius beveik be dzūkavimo (t. y. ď ir ť,), o kai kurie jau taria kaip dž ir č:
Liet.-r. tarmė Rus.-r. tarmė
dzi „širdis“ di „skrandis“
k’erdz’á „padarė“ kerďá
sc’ána „siena“ sťána
nasc’á „pabėgo“ nasťá, našťa
Vienas būdingiausių morfologinių bruožų yra abliatyvo ir lokatyvo formų painiojimas (taip pat žinomas Lenkijos romų kalbos tarmėje ir Rusijos sibiriakų romų kalbos tarmėje), pvz., mándyr „iš manęs“ ir mánde „prie manęs“ dažnai sutampa iš pradžių tik lokatyvo formoje mánde.
Lietuvos romų (litóvska romá) kalbos tarmėje plačiai vartojamos dalyvinės konstrukcijos, turinčios atitikmenis lietuvių ir vietinių slavų kalbų tarmėse:
Somas vitradyji de Anglija
„Buvau išvažiavęs(-usi) į Angliją“
Panašių konstrukcijų pasitaiko Latvijos romų kalbos tarmėje, bet kitų šiaurės rytų romų kalbos tarmėse jos labai retos.
Informacija paimta iš knygos: „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“