Išvanas Kvikas: „Taboro įvaizdis kenkia ten negyvenantiems romams“
Minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, verta prisiminti faktą, jog kartu su žydais Lietuvoje žudynes patyrė ir romų tauta. Apie diskriminaciją, iki šiol egzistuojančią neapykantą romams, kalbamės su Išvanu Kvik, Lietuvos romų bendruomenės pirmininku, o taip pat romų teatro „Sare Roma“ vadovu.
– Apie romus sklando įvairių kalbų, pavyzdžiui, kad jie veltėdžiai, nenori dirbti. Suprantama, kad tai stiprina jiems rodomą priešiškumą.
– Būtent – „sklando kalbos“. Retas kas iš tiesų artimai pažįsta romus. Dažniausiai visuomenė susidaro nuomonę iš žiniasklaidos, o čia skaitytojus bandoma užkabinti rėksmingais stereotipais. Bet juk gali būti ir kitokių razinkų, kad žmonėms būtų skanu, įdomu ir be purvo.
Kol rašoma tik blogai arba nieko, tol visi „žino“ tik tiek, kad visi romai yra ubagai ir narkomanai. Tarsi tai būtų jų kraujyje. Retai rašoma apie išsilavinusius, pasiturinčius, šeimyniškus romus. O jų yra, tik nesiviešina.
Romai nori dirbti ir moka užsidirbti. Žinokite, daug romų turi savo kavines, degalines, kirpyklas ir pan., tačiau priversti to negarsinti. Nes jei žmonės sužinotų, kad čia romų nuosavybė – arba neitų, arba pasipiltų blogi straipsniai, arba net imtų žymiai griežčiau kontroliuoti valstybė, o ir verslo partnerių susirasti gali būti sunkiau. Tie, kam pavyko prasimušti, gyvena jausdamiesi it po padidinamuoju stiklu.
– Tuomet kiek teisingos kalbos, kad romų paprasčiausiai niekas neima į darbą?
– Mano paties dukra – išsilavinusi, pareiginga mergina neseniai ieškojo paprasčiausio darbo pagal skelbimus. Telefonu pasakė – žinoma, tinkate, ateikite, iš karto įdarbinsime. Atėjus atsiprašė, kad deja, darbą ką tik atidavė kitam žmogui. Ir tokie dalykai kartojasi nuolat.
Ką byloja faktas, kad beveik visi iš Lietuvos į Londoną emigravę romai, – dirba, o Lietuvoje – daugybė nedirbančių. Neseniai buvome užsakę apklausą darbdaviams, joje buvo klausiama, ko jie labiausiai nenorėtų priimti į darbą – psichinėmis ligomis sergančio žmogaus, buvusio narkomano ar romo? Spėkite, kas užėmė pirmą vietą? Romai.
Neseniai mano VGTU studijuojantis sūnus padėjo „Uber“ kompanijoje vairuotojais įsidarbinti 9-iems romų tautybės jaunuoliams. Kompanija – gerbkime ją už tai – neturėjo rasinių prietarų ir juos priėmė. Džiaugiasi visi: ir darbdaviai motyvuotais darbuotojais, ir dėkingi jaunuoliai, kurie mėgsta automobilius (kaip kadaise romai mylėjo arklius!) ir vertina lankstų grafiką (nes romai pagal tradicijas nuo 17-18 metų jau turi šeimas, todėl reikia derinti darbo laiką). Klientai taip pat patenkinti, nes romų kraujyje – įgimtas gebėjimas bendrauti!
– Tačiau iš tiesų, norint pakalbinti „normalų“, kaip jūs sakote, romą, žurnalistui reikia labai pasistengti tokį rasti. Tai kurgi jie?
– Vienas iš mūsų – Lietuvos romų bendruomenės – tikslų ir yra ištraukti juos į dienos šviesą. Parodyti, kokie mes esame atviri, šilti ir draugiški. Žinoma, kiekvienoje tautoje yra ir veltėdžių, bet gerų, įdomių žmonių visada daugiau. Kažin ar kuri kita tauta turi tiek muzikantų. Stereotipas, kad romai groja tik restoraninę muziką. Daug garsių džiazo, klasikos muzikantų turi romų šaknų. Netgi Elvis Preslis! O Nikolas Sarkozy – čigoniško kraujo turintis prezidentas.
Šiandien Lietuvos jaunimas nieko nežino apie romų jaunimą, kuris yra išsilavinęs ir turi ką papasakoti apie savo tautą. Įdomiausia, kad kartais jie netgi sėdi šalia per paskaitas, bet šito niekas nežino, nes romai dažnai slepia savo tautybę. Kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) siekiame, kad jaunimas galėtų kartu pažaisti futbolą. Tik taip keisis stereotipai, jog visi romai – iš „geto“, nes iš tikro visi gyvename viename mieste, mus domina tie patys dalykai ir mes galime tapti geriausiais draugais. Aš pats ir mano vaikai turime daugybę draugų lietuvių, rusų, lenkų, žydų!
Turime ir tikslą atidaryti socialinę kavinę, kurioje dirbtų romai. Norėtume visiems parodyti, kad jei romų neima į darbą, mes galime susikurti sau darbo vietas patys. Panašiai veikia kavinė „Guru“, kurioje dirba buvę kaliniai ar priklausomybes patyrę žmonės. Toks socialinio verslo pavyzdys labai populiarus užsienyje. Didelės komercijos nesitikime. Tačiau norime supažindinti visuomenę su romų paveldo patiekalais, kultūra, kavinėje įrengti mini muziejų, svečius prie degančio židinio pasitiktų smuikų ar gitarų muzika…
– Bet įvairioms bendruomenės vizijoms tikriausiai trukdys taboro įvaizdis?
– Be abejo, problemų tabore daug ir jo įvaizdis tikrai kenkia ten negyvenantiems romams. Tačiau kadaise tas pats taboras, kurio vien pavadinimas dabar skamba kaip keiksmažodis, buvo labai romantiška, graži gyvenvietė. Tvarkinga teritorija, daug žalumos, čia gyveno normalūs, tvarkingi romai, narkomanija nė nekvepėjo, o atvykus svečiams skambėjo gitaros.
Sunku patikėti, kaip galėjome prieiti iki tokio lygio, kad 21-ame amžiuje vaikai čia neturi kur nusiprausti. Nesenai viena firma norėjo romų tabore rengti ekskursijas. Bet – kokias! Mes Egipte irgi važiuojame pas beduinus, kurie už atlygį supažindina su savo gyvenimo būdu, man tai suprantama. Tačiau šiuo atveju apie mano tautą ekskursijos dalyviams turėjo pasakoti narkomano personažas. Argi galima taip apeliuoti į vienui vieną skaudulį? Mes dėl to kreipėmės net į Europos tarybą. Juk tai diskriminacija Vilniaus vidury!
Ir namų griovimas buldozeriais, manau, nebuvo žmoniškiausias kelias situacijai spręsti. Juk žmonės ten gyveno net penkiasdešimt metų, negi – ore? Tikrai turėjo būti archyvinės medžiagos, dokumentų, tik nelabai kas buvo suinteresuotas padėti romams juos sutvarkyti. Tačiau galiu patikinti – šiandien sprendimų ieško visos pusės, savivaldybė padeda aprūpinti romus būstais, kompensuoti nuomą. Bėda ta, kad kaip niekas neima romų į darbą, taip niekas jiems ir nenuomoja būstų. Padėtis tokia prasta, kad kartais aš, žinomas veidas, deduosi šypseną ir važiuoju savininkų bei kaimynų įkalbinėti…
Skaitykite daugiau ČIA
Straipsnis publikuotas 15min.lt